Raudos tema tapyboje egzistuoja daugiau kaip 3 tūkstančius metų. Dar senovės Egipte menininkai žmogaus netekties sielvartą pradėjo įamžinti mirusiųjų apraudojimo apeigine scena. Tikriausiai tai itin senas, susiformavęs civilizacijos pradžioje, ritualas.
Virginijui Kašinskui, kuris savo darbuose siekia išryškinti pagrindinius žmogaus būties momentus, tai amžina, pastoviai jaudinanti tema. Regionas, kuriame dailininko nuomone dar įmanoma atrasti archaiškiausias dvasines ir menines struktūras, yra Žemaitija. Gimtosios žemės tradicinės gyvensenos poveikis, vietinių meno paminklų studijos padėjo jam sukurti pamatines didžiulio “Raudų “ ciklo, iš kurio muziejuje eksponuojama tik 12 drobių, nuostatas.
Autoriaus pasirinkti meninės išraiškos priemonių elementai artimi seniausiam ir mažiausiai didžiųjų stilių paveiktam tautodailės klodui. Dažnai drobėse matome labai apibendrintus žmonių atvaizdus. Natūralus jausmų išsiliejimas tarsi nuplauna ryškius tautybės, rasės, amžiaus ar lyties požymius. Formuojamas universalaus, būdingo visai žmonių bendruomenei, momento pojūtis, kurį sustiprina subtiliai įkomponuoti archetipiniai simboliai. Bendražmogiškas nuostatas pabrėžia ir apibendrintai nutapyta aplinka. Matome ne konkrečius kraštus, miestus ar kaimus- tiesiog tai kupina sielvarto erdvė. Skausmas beribis, todėl paveiksluose pulsuoja persismelkiančios formos bei erdviniai planai. Reljefinis dažų paviršius gaudo išorės šviesas ir šešėlius, atvaizdai formuojasi iliuziniame klode, linijinis braižymas pabrėžia tapybos sluoksnių gilumą. Dinamiška įvairių krypčių judėjimą į vieną struktūrą jungia ritminis realistinių, simbolinių ir sąlyginių formų išdėstymas. “Didžiojoje raudoje” tai sukuria net ornamentinio kaleidoskopiškumo, amžino virsmo įspūdį. Nerimastingos, iškylančios, susiliejančios ir vėl nykstančios figūros atrodo visiškai pavaldžios galingoms dvasinėms srovėms.
Gal tik drobių koloritas labiau susijęs su konkrečiu regionu. Pagal senąją šiaurės Europos tradiciją, kančios ir skausmo vieta – tai daugiausiai šalčio ir ugnies karalija. Veidrodinė “Amžinosios raudos” struktūrinė dalis ne tik ištrina ribas tarp realios ir meninės erdvės. Nuo antikos laikų kūrėjų visuomenėje egzistuoja požiūris, jog tik veidrodyje galima pamatyti idėjos esmę. Dantė rašė, kad daiktų atvaizdai sklendžia skaidrioje terpėje ir ten yra tokie, kokius sumanė Kūrėjas. Tam, kad jie taptų matomi, skaidrią terpę reikia apriboti neskaidriu blizgančiu paviršiumi. Tokiu, kokį regime veidrodžiuose bei imituojančioje išgaubtą veidrodį akyje. Gal tik ne visiems duota tai pamatyti ar pajausti.