„MITOLOGINIAI AKMENYS“
Čionai pateikta keleta paveikslų iš didelio „Mitologinių akmenų” paveikslų ciklo.
Archeologiniais paminklais laikomi ir įvairūs akmenys su ženklais, taip pat akmenys, vadinami Stabakūliais, Mokais ir kit. (LKDŽ). Stabakūlis yra aukštas senosios lietuvių pasaulėžiūros ir stabmeldystės kulto akmuo; stabakūliai yra 1,5-1m. aukščio akmenys apie kuriuos pasakojama, kad jie suakmenėję žmones esą ( Enc 1162) Dauguma eksponuojamų paveikslų nutapyti Žemaitijoje 2008-10m., netoli Tverų, betarpiškai Lopaičių etnomitologiniame komplekse, kurį sudaro Lopaičių piliakalnis ir alkakalnis. Manoma, kad alkakalnyje (šventykloje-žinyčioje) yra išlikę senosios lietuvių šventvietės elementai: akmenys su ženklais ir veidais, trykštantis šventasis šaltinis. Kairiajame Aitros upelio krante, už šaltinio, ant kalvos yra dubenuotasis akmuo ir pilkapis su akmenų vainiku. Manoma, kad šiame komplekse buvo senovės žemaičių dvasinis centras ir kulto apeigų vieta. Alkakalnio erdvėje išdėstyti didžiuliai akmenys ir jų grupės, matomos Saulės ir Mėnulio duobės su išdėstytais aplink jas akmenimis.
V. Kašinskas
TAUTINIO IR ETNORELIGINIO AŠ (DE)REKONSTRUKCIJA
Kauniečio menininko Virginijaus Kašinsko tapybos manierą bei kūrybinių temų pasirinkimą drįstu įvardinti tautinės savimonės meniniu tyrimu. Mitologiniai akmenys – taip skamba 1998 – 2010 m. sukurtų paveikslų kolekcija. Šis pavadinimas tik iš dalies mistifikuoja ir mitologizuoja menininko sukurtus tapybos darbus. Po išsamių ir įdomių diskusijų, vykusių 2010 m. gruodžio 8 d. menininko studijoje, galiu teigti, kad visa kūrinių kolekcija atsiveria kaip savotiškas rebusas, kvestionuojantis mūsų – lietuvių tautinę sąmonę. Šis rebusas pakartotinai ir nepaliaujamai tikrina mūsų vertybių skalę ir demaskuoja prigimtines, savojo / tautinio Aš šaknis, akivaizdžiai nusidriekusias į miglotos istorijos užmaršties tolius. Savojo / tautinio Aš samprata reikalauja išsamios istorinės, religinės filosofinės, o gal net ir etinės rekonstrukcijos[1]. Tiesa, dera nuogąstauti ir konstatuoti faktą – vargu ar rekonstrukcija gali būti etiška, vienokios religijos klodus nustumdama į paribius ir išdidžiai pavadindama eretišku atspalviu nusidažiusiu mitologijos terminu, o kitus – paversdama neginčytina ir tikra absoliučia religine tiesa.
Didžioji kolekcijos dalis nutapyta 2008 – 2010 m., lankantis Žemaitijoje, netoli Tverų, Lopaičių etnomitologiniame komplekse. Šį kompleksą sudaro Lopaičių piliakalnis ir alkakalnis. Manoma, kad alkakalnyje (šventykloje-žinyčioje) yra išlikę senosios lietuvių šventvietės elementai: akmenys su ženklais ir veidais, trykštantis šventasis šaltinis[2]. Šie V. Kašinsko suformuoti savarankiško ir autonomiško plenero rezultatai leidžia kūrybinius ieškojimus vadinti vizualiniais etnokosmologijos rekonstrukcijos gestais[3], savosios tapatybės naujuoju surinkimu ir sukonstravimu. Naujosios tapatybės paieškos projektas vykdomas kūrybiškai interpretuojant istorijoje nugrimzdusias baltų kultūros liekanas[4]. Savasis realusis laikas ir erdvė (re)struktūruojami iki savistabos ir stebėjimo, nukreipto savosios etnotapatybės sistemos ir sampratos pagrindimo link. Savojo(osios) grindimas plėtojamas jausmo ir noro tapyti tik šventuosius akmenis ir išryškinti plika akimi neregimąją arba vos regimą tapomų objektų struktūrą. Paveiksluose etnotapatybė ir etnoreligija / etnomitologija atsiveria ne tik kaip tikra personifikuota (ne sugyvinta, o sužmoginta) gamta, bet ir kaip aktualiai šiandienoje vykstančių etnoreliginių ritualinių reiškinių dokumentas. Reikia pastebėti, kad šis dokumentas labiau liudija ne vizualiąją ritualo, bet religinio (tikybiškai nusiteikusio) jausmo tikrovę. Tokio jausmo, kaip ir paveiksle Aukojimas[5], kur realybėje tikro tikėjimo jausmas tvyro pačioje potėpių erdvėje ir laike. Tikro tikėjimo jausmui nesvarbus nei aukštis, nei plotis, nei sunkis, nei lengvis. Tokios mintys mane aplanko tik dėl to, kad šis paveikslas įdomus savo kompozicine struktūra. Jis neutralizuoja išankstinę ir išugdytą žiūrėjimo nuostatą bei kryptį. Šį paveikslą galima apversti – ir dėl įvykusio vaizdo pasikeitimo pasaulis nesugriūna, o pasikeičia, sumirga savo nuostabumu ir stebuklingumu. Paveikslo paveiksliškumas negriūna net kūrinyjeLopaičių saulutė[6]. Išraiškingi ir pastebimi teptuko potėpiai atveria pasaulio išklotinės grožį. O štai paveikslas Laivelis apskritai neigia išankstinius žiūrėjimo kampų pasirinkimus ir išugdytos perspektyvos suvokimus. Ištekantis šaltinis virsta puslankine horizontalia, o laivelį regime tokį ,tarsi žiūrėtume iš viršaus. Alogiškas laivo plaukimas arba jo horizontui nepavaldžios struktūros atsiradimas paveikslo erdvėje priverčia susimastyti apie minties išlaisvinimo galimybę, būtinybę ir tikimybę. Nutapyto laivelio viršus konstatuoja dvasinę pasaulio arba savojo Aš kryptį, o laivelio apačia fizinį savąjį Aš (arba yra fizinio pasaulio konstanta). Kūrinio erdvėlaikis ne tik skaido ir vienu metu verčia atrasti dvigubo regėjimo galimybę, bet ir tuo pačiu metu iš vien veikia kaip vientisa fizinę ir dvasinę konstantą jungianti sistema.
Akmuo yra praeitos ir prarastos istorijos įspaudų archyvas. Kokia akmenyje regimų įspaudų istorija galima tik numanyti. Nuostabą kelia pėduoti ir žalčio ženklais padabinti akmenys. Šios mintys apie istorijos archyvą tik aštrina vaizduotę, o tapybos procesą verčia nukreipti tam tikra vaizduotės ir realybės sąjungos demaskavimo kryptimi[7]. Atspaudo analogija egzistuoja ir veidų struktūras primenančiuose akmenyse[8]. Verta atlikti tam tikrą menininko sukurtų veidų įžvalgos akmenyse analizę, kuri irgi glaudžiai susieta su vaizduotės ir tikrovės patikrinimu bei reginio ir jausmo sintezės klausimu. Vieni akmenys, tokie kaip Milžino veido akmuo, konstatuoja grėsmę ir didybę (o gal būt net didybės grėsmę arba grėsmės didybę), kiti – šiltą žmogiškų kančių ir pasigėrėjimų akimirksninį, bet įtaigų virptelėjimą. Milžiniškas milžino veidas verčia ieškoti ir rasti bei demaskuoti tarpkultūrines paraleles, prabylančias apie pirmykščių bendruomenių saviraišką, bei ritualinėmis apeigomis susijusias skulptūrines kulto objektų sistemas. Juk tokias sistemas konstatuoja ir kultūros istorijoje įsirėžęs, angliškasis, ilgus šimtmečius vėjyje ir saulėje stūksantis Stonehenge’as. V. Kašinskas sako – sunku pasakyti ir atspėti ar tapomas akmuo realybėje yra iškaltas, ar natūraliai susiformavęs. Žyniai tikriausiai parinkdavo tam tikrus ritualinėms apeigoms svarbius, vaizdinių sistemą atitinkančius akmenis ir tik išimtinais atvejais jų struktūrą nežymiai keisdavo naudodami tam tikrus įrankius[9]. Tiesa, reikia pastebėti, kad akmenys iš pirmo žvilgsnio neišduoda savo struktūros. Akmenys palaipsniui atsiveria kaip geidžiama paslaptis. Akmenys yra paslaptis, kuri gali išsipildyti kaip tikėjimo pažadas[10]. Kitą vertus, akmuo ne tik išsipildo kaip tikėjimo pažadas, bet ir atsiveria savotiško religinio ritualo poetizavimo ir suromantinimo vykdomo tapybiškoje formoje metu[11].
Šioje kūrybos kolekcijoje ypač verta atkreipti dėmesį į du kūrinius – viename jų vaizduojamas Deivės, antrame – Deivio akmuo. Deivės akmuo veikia kaip intuityviai vizuali[12] Miloso Veneros skulptūrinė direktyva[13]. Tačiau čia (baltiškajame akmenyje) moteriškasis torsas labai abstraktus (akmens formos primena sėdimąją moters kūno dalį ir išilgintą jos liemenį; nėra jokių rankų arba kojų stilizuotų užuominų). Retas arba beveik neaptinkamas atvejis, kai akmens formoje būtų galima įžiūrėti Deivį (žodis Deivis žymi priešingos Deivei lyties dievybę). Labai įspūdingai atrodo pakibusi arba prilipusi prie visos akmens masės akmeninė atauga. Ji daugiau ar mažiau, tačiau neišvengiamai, primena kabančią arba arterijomis prilaikomą širdį. Deivio, Deivės ir Vaisingumo akmenys prabyla apie etnoreliginio ritualo erotiškąją pusę ir čia mano mintyse iškyla netikėtas ir sunkiai sulyginamas analogas – mūsų laikais sukurtas Marinos Abramovich videokūrinys Balkanų erotika (2006 m.) atveriantis labai kūnišką ir mitologijos erotinę pusę. Ši mintis leidžia daryti išvadą, kad menininkas tapybos priemonių pagalba ne tik ieško etnoreliginės ir etonotautinės tapatybės ženklų, bet gal būt ir savojo etnoerotinio kūno. Šią prielaidą siūlau suvokti netiesiogiai, nes tokia paieška nebūtinai turi būti sąmoningai suvokiama ir plėtojama paties menininko; negali turėti nieko bendro su mūsų šiandienoje suvokiamu kūno erotiškumu; negali ir dėl to, kad tapyba yra ir vis dar lieka aktualiu nevaržomų jausmų plėtotės ir meditacijos menu.
menotyrininkas Remigijus Venckus
VU, VDU, VDA, ŠU
[1]Dolmenas. Drobė, aliejus (72×92 cm.), 2008 m.; Veido dubenuotas akmuo. Drobė, aliejus (90×70 cm.), 2009 m.; Bočiaus akmuo. Drobė, aliejus (90×70), 2009 m.
[2]Menininko suformuotas ir atspausdintas vienetinis kūrinių katalogas – Virginijus Kašinskas, Tapyba. Mitologiniai akmenys: Lopaičių etnimitologinis kompleksas, 2010 m.
[3]Dangaus akmuo (Mėnulio) I. Drobė, aliejus (61×81 cm.), 2009 m.; Dangaus akmuo (Kiaušinio) II. Drobė, aliejus (70×90 cm.), 2009 m.; Mėnulio akmuo. Drobė, aliejus ( 80×100 cm.), 2009 m.; Žvaigždžių akmuo. Drobė, aliejus (60×90 cm.), 2009 – 2010 m.
[4]Žynio kapas. Drobė, aliejus ( 70×80 cm.), 2008 m.; Mukai. Drobė, aliejus (170×80 cm.), 2008 m.; Žaliuko akmuo. Drobė, aliejus (90×70 cm.), 2009 m.
[5] Aukojimas. Drobė, aliejus (120×129 cm.), 1998 m.
[6]Lopaičių saulutė. Drobė, aliejus (170×110 cm.), 2008 m.
[7] Pėdų akmuo. Drobė, aliejus (60×80 cm.), 2009 m.
[8]Didžiojo profilio akmuo. Drobė, aliejus (80×110 cm.), 2008 m.; Žaliabarzdžio akmuo. Drobė, aliejus (71×80 cm.), 2008 m.; Dvynių akmuo. Drobė, aliejus (81×110 cm.), 2009 m.; Užmigusi akmenyje. Drobė, aliejus ( 54×71 cm.), 2008 m.
[9]Menotyrininko Remigijaus Venckaus ir tapytoje Virginijaus Kašinsko diskusija menininko studijoje Kaune 2010 m. gruodžio 8 d.
[10]Širdies norų akmuo. Drobė, aliejus (80×140 cm.), 2008 m.; Perkūno akmuo. Drobė, aliejus (170×80 cm.), 2010 m.;
[11]Aukuro akmuo. Drobė, aliejus (101×107 cm.), 2003 m.; Vaisingumo akmuo. Drobė, aliejus (72×92 cm.), 2008 m.;
[12]Žodis Intuityviai vizualiai rašomas kaip klaida specialiai. Jį reikėtų suprasti kaip terminą žymintį vienu metu atliekamą dvigubą objekto apžiūrėjimą ir suvokimą, t. y. intuityvų ir vizualų. Intuityviaivizualiai ne turėtų būti suvokiamas kaip tas pats kas egzistuoja kaip intuityviai suvokiamas vizualumas, nors ir šiuo atveju būtų galima surasti ir logiškai pagrįsti tam tikras sąsajas.
[13]Antikinės skulptūros originalus graikiškas pavadinimas Ἀφροδίτη τῆς Μήλου. Miloso Venera yra viena žymiausių graikų skulptūrų, šiuo metu saugoma Luvre (Paryžius). Ji sukurta 130 – 100 m. p. m. e.