Saulė motinėlė, o Mėnulis buvo laikomas Saulės vyru, nakties viešpačiu, serginčiu laiką ir materialųjį pasaulį. Lietuviai į dangų ir kosmosą žvelgia kaip į tapatų žemiškojo pasaulio tęstinumą. Saulės vaikai - žemė ir žvaigždės,. Saulelė-motinėlė Mėnulis-tėvulis Sietynas-brolelis Žvaigždelės-seselės LLD, t.III,p.250/1
Kosminis kiaušinis - ŽALIASIS. 2002-4 m. , drobė aliejus 171-110 cm.
Antgamtinio Paukščio padėtas Kosminis kiaušinis buvo laikomas visumos, vieningumo, visko pradžios, pirmykščio kūrimo akto simboliu. Jis atsiradęs iš pirmykščių vandenų, chaoso, tamsos ir šviesos, iš pirminio gyvūno, kartais vaizduojamo gyvate, išliko ir seniausiuose lietuvių tautosakos tekstuose – užkalbėjimuose. Jis buvo laikomas, kaip ir kitose tautose, pavasario pradžios, gyvybės ženklu. Lietuvių sakmėse pasakojama pasaulį atsiradus iš milžiniškos anties kiaušinio. Ta antis Mėnulyje ant akmens susisukusi gūžtą, sudėjusi didžiulį kiaušinį ir ruošėsi perėti. Tačiau labai užsinorėjusi lesti ir išskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs smarkus lietus ir permerkęs lizdą. Kiaušinis iškritęs iš lizdo, atsimušęs į debesis ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš lukšto – dangus su žvaigždėmis. Kiaušinis pagal Lietuvių protėvių pasaulėžiūrą simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybės gyvatės, pasivertusios gemalo pavidalu. Ir šiandiena Lietuvoje išlikęs paprotys per Velykas daužyti vienas į kitą kiaušinius ir tai atlieka dažniausiai vyrai. Pavasarį kiaušinio daužymas simbolizavo gyvybės išleidimą kuri turėjo prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Kiaušinių marginimas turi magišką reikšmę ir tai atlieka dažniausiai moterys. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės, žvaigždės, žalčiukai, įvairi augmenija, lietuviškų raštų ženklai. Specialią reikšmę turi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizuoja gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus. Ūkininkai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, kad jie apsaugotų nuo Perkūno trenkimo. Ir šiais laikais pavasarį Romuvos Jorės pavasario šventės apeigų metu daužomas kiaušinis ir užkasamas į Žemę t. y. žaliasis pavasario kiaušinis kurį sudaužiant išleidžiama pavasarinė gamtos atgimimo Gyvata.
Kosminis-sodas-nakties
2006 m. Drobė, aliejus. Formatas 170/110 cm.
Kosmogonija Nr.5. 1997/8/9 m. Drobė, aliejus. Formatas 101/151 cm.
Kosmogoniniai mitai mitologijoje yra esminiai – žmogaus sugrįžimo amžinybėn priemonė. Lietuvių mitologijoje būdingas dangaus kūnų kultas. Viena iš pagrindinių garbinimo objektų buvo Saulė ir Mėnulis, Aušrinė bei Vakarinė žvaigždės… Saulė Motinėlė, o Mėnulis buvo laikomas Saulės vyru, nakties viešpačiu, serginčiu laiką ir materialųjį pasaulį. Lietuviai į dangų ir kosmosą žvelgia kaip į tapatų žemiškojo pasaulio tęstinumą.
Kosmogonija Nr.2
1993/4 m. Drobė, aliejus. Formatas 201/91 cm.
Kosmogonija Nr.3 1994 m. Drobė, aliejus. Formatas 114/129 cm.
Kosmogoniniai mitai mitologijoje yra esminiai – žmogaus sugrįžimo amžinybėn priemonė. Lietuvių mitologijoje būdingas dangaus kūnų kultas. Viena iš pagrindinių garbinimo objektų buvo Saulė ir Mėnulis, Aušrinė bei Vakarinė žvaigždės… Saulė Motinėlė, o Mėnulis buvo laikomas Saulės vyru, nakties viešpačiu, serginčiu laiką ir materialųjį pasaulį. Lietuviai į dangų ir kosmosą žvelgia kaip į tapatų žemiškojo pasaulio tęstinumą.
Kosminis-sodas-gėlių
2006 m. Drobė, aliejus. Fornatas 170/1120 cm.
A cycle of cosmic consciousness paintings. "Composition VYDA No.1"
2019 Oil on canvas, format 100-80cm.
A cycle of cosmic consciousness paintings. "Composition VYDA No.2"
2019 Oil on canvas, format 100-80cm.
KOSMINIS KIAUŠINIS - MĖLYNASIS
Mėlynasis kiaušinsi simbolizuoja Kosminį vandenį jis vaizduojamas paveikslo apačioje, o žuvis - neaprėpiamų galimybių erdvę. Kiaušinį supantys žalčiai simbolizuoja amžiną gyvybės atgimimą ir viršuje matoma akis simbolizuoja visą apimančią Sąmonę. Antgamtinio Paukščio padėtas Kosminis kiaušinis buvo laikomas visumos, vieningumo, visko pradžios, pirmykščio kūrimo akto simboliu. Jis atsiradęs iš pirmykščių vandenų, chaoso, tamsos ir šviesos, iš pirminio gyvūno, kartais vaizduojamo gyvate, išliko ir seniausiuose lietuvių tautosakos tekstuose – užkalbėjimuose. Jis buvo laikomas, kaip ir kitose tautose, pavasario pradžios, gyvybės ženklu. Lietuvių sakmėse pasakojama pasaulį atsiradus iš milžiniškos anties kiaušinio. Ta antis Mėnulyje ant akmens susisukusi gūžtą, sudėjusi didžiulį kiaušinį ir ruošėsi perėti. Tačiau labai užsinorėjusi lesti ir išskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs smarkus lietus ir permerkęs lizdą. Kiaušinis iškritęs iš lizdo, atsimušęs į debesis ir perskilęs į tris dalis. Iš trynio atsiradusi žemė, iš baltymo – vandenys, iš lukšto – dangus su žvaigždėmis. Kiaušinis pagal Lietuvių protėvių pasaulėžiūrą simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą. Pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybės gyvatės, pasivertusios gemalo pavidalu. Ir šiandiena Lietuvoje išlikęs paprotys per Velykas daužyti vienas į kitą kiaušinius ir tai atlieka dažniausiai vyrai. Pavasarį kiaušinio daužymas simbolizavo gyvybės išleidimą kuri turėjo prikelti augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Kiaušinių marginimas turi magišką reikšmę ir tai atlieka dažniausiai moterys. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės, žvaigždės, žalčiukai, įvairi augmenija, lietuviškų raštų ženklai. Specialią reikšmę turi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizuoja gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją,
“Kosmogonijos” paveikslų ciklas yra spalvingos ir simboliais prisotintos kompozicijos, kurias galima pateikti lietuvių, rytų bei vakarų mitologijų fone. Paveikslai yra savalaikės išraiškos tautinis menas, kuriame naudojami mitologiniai ir kosmogoniniai motyvai atskleidžiantys visatos didybę. Visas paveikslų kompozicijas gaubia paslaptinga aura, kuri ženklina slėpinį ir anpusybę, kas būdinga mitologiniams pasakojimams. Kosmogonijos ciklo paveikslai, pasižymi gyvomis spalvomis bei gyvomis sąrangomis ir dermėmis, jie išreiškia šiuolaikinį požiūris į senovės lietuvių bei senųjų kultūrų mitologijas, kuriose saulės ir žvaigždžių, vandens, žemės ir gyvūnų ženklai yra svarbūs paveikslų sąrangų dalys, išreiškiančios tautinį paveldą ir jo pasaulėžiūrą. Virginijaus Kašinsko kūriniai įsiterpia gelminiai į lietuvių meninį ir kultūrinį tęstinumą, tap pat jie išreiškia tautinę tapatybę ir nenutrūkstamą papročių tęstinumą. Tapytojo kūriniai išreiškia savo laikmečio menines kryptis ir filosofines mintis, taip pat menininko asmeninį atsaką į pasaulinės, technologijos ir visuomeninius pokyčius.Virginijaus Kašinsko kūriniai papildo šiuolaikinio meno išplėstinę mintį, kuris ieško naujų būdų įsiprasminimui ir dvasinių ieškojimų išraiškai. “Kosmogonijs” paveikslų ciklą autorius sukūrė siekdamas atskleisti gilumines dvasines žmogiškąsias pajautas kurių pagalba žiūrovui siūlo dvasinę kelionę sujungiančia mitologiją, filosofiją ir meną.
