“Kosmogonijos” paveikslų ciklas yra spalvingos ir simboliais prisotintos kompozicijos, kurias galima pateikti lietuvių, rytų bei vakarų mitologijų fone. Paveikslai yra savalaikės išraiškos tautinis menas, kuriame naudojami mitologiniai ir kosmogoniniai motyvai atskleidžiantys visatos didybę. Visas paveikslų kompozicijas gaubia paslaptinga aura, kuri ženklina slėpinį ir anpusybę, kas būdinga mitologiniams pasakojimams. Kosmogonijos ciklo paveikslai, pasižymi gyvomis spalvomis bei gyvomis sąrangomis ir dermėmis, jie išreiškia šiuolaikinį požiūris į senovės lietuvių bei senųjų kultūrų mitologijas, kuriose saulės ir žvaigždžių, vandens, žemės ir gyvūnų ženklai yra svarbūs paveikslų sąrangų dalys, išreiškiančios tautinį paveldą ir jo pasaulėžiūrą. Virginijaus Kašinsko kūriniai įsiterpia gelminiai į lietuvių meninį ir kultūrinį tęstinumą, tap pat jie išreiškia tautinę tapatybę ir nenutrūkstamą papročių tęstinumą. Tapytojo kūriniai išreiškia savo laikmečio menines kryptis ir filosofines mintis, taip pat menininko asmeninį atsaką į pasaulinės, technologijos ir visuomeninius pokyčius. Virginijaus Kašinsko kūriniai papildo šiuolaikinio meno išplėstinę mintį, kuris ieško naujų būdų įsiprasminimui ir dvasinių ieškojimų išraiškai. “Kosmogonijs” paveikslų ciklą autorius sukūrė siekdamas atskleisti gilumines dvasines žmogiškąsias pajautas kurių pagalba žiūrovui siūlo dvasinę kelionę sujungiančia mitologiją, filosofiją ir meną.
Mąstant apie šio pasaulio tikrovę iškyla daug klausimų ne tik materialiame, bet ir dvasiniame lygmenyje. Vyrauja manymas, kad pasaulis yra tai ką matome akimis ir jaučiame kūniškais pojūčiais apsiribojant matymu, klausa, uosle, lietimu ir skoniu, tačiau pamirštamas vizijų pasaulio dėmuo. Dažnas galvoja, kad visata – kosmosas yra tai ką naktimis matome pakėlę akis į neaprėpiamai nuostabų žvaigždėtą dangų, tačiau autoriaus manymu tai ne visai tiesa, jo įsitikinimu pasaulis egzistuoja mūsų samonėje ir reiškiasi vaizdų bei reginių (vydų) pagalba. Autoriaus įsitikinimu, žiniomis ir jausena, žmogaus sąmonėje egzistuoja savarankiška visata, arba kosmosas. Kadangi tai perteikti žodžiais ganėtinai sunku, autorius stengiasi parodyti daugiamates erdves dvimatėje plokštumoje naudodamas tapybos priemones. Norint visa tai perteikti visapusiškiau ir vaizdingiau, geriausia būtų naudoti tūrinę hologramą, kuri išreikštų virtualią erdvę piešinio ir formos struktūromis, bei praturtintų spalvomis ir garsu. Tuomet, autoriaus įsitikinimu, jo pateikiamų idėjų ir minčių pristatymas būtų visapusiškesnis. Deja, šios technologijos dar plačiajai visuomenei ir kūrėjams nepasiekiamos. Todėl, turint galvoje, kad paveikslas gali sukurti menamą virtualią erdvę, bent iš dalies yra priimtina kosminės sąmonės idėjas perteikti tapybos paveikslų vaizdais. Kosmogoninė samprata kalba apie pasaulio, t. y. tikrovės, radimąsi, būtį bei visatos ir kosmoso sandarą. Žmogaus vidinis pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo to, kuo jis yra įsitikinęs. Žmogus yra kosminės sąmonės dieviškoji būsena. Kosmogonijos samprata yra išreikšta lietuvių mitologijoje ir tautiniuose raštuose. Ją apibrėžia skaičių seka ir šventosios geometrijos formos. Tikrovė, kurioje mes save suvokiame, yra daug sudėtingesnė, negu galime aprėpti žmogiškuoju protu ir jausena. Žmogus mokslu ir menine kūryba tiria tikrovę ir jį supantį pasaulį. Visur galima matyti santykinumą, taip ir autoriaus paveiksluose vaizdiniai yra santykiniai, perteikiami pasitelkiant mums suprantamas spalvas ir linijas. Taip autorius siekia menine forma ir tapybos priemonėmis išreikšti tikrovę ir jos suvokimo lygmenis. Daugiau kaip 30 metų kuriamas paveikslų ciklas „Kosmogonija“ turi tikslą pažvelgti į žmogaus vidinį sąmonės ir dvasinį pasaulį. Kosmogoninis pasaulis yra simetriškas. Tas akivaizdu, nes kad ir kur pažvelgtume, pastebėsime simetrijos ir šventosios geometrijos formas – tobulas sferas, apskritimus, geometrines plokštumas ir tūrius, pasikartojančius visuose šio pasaulio lygmenyse. Paveiksluose nutapytos sudėtingos simetrijos remiasi šventąja geometrija ir skaičių seka. Šventoji geometrija tam tikroms geometrinėms formoms, proporcijoms ir skaičiams suteikia simbolines ir šventas reikšmes, kurios yra aprašytos senuosiuose alcheminiuose ir religiniuose tekstuose. Simetrija „Kosmogonijos“ paveikslų šventojoje geometrijoje sudaro visa apimančią harmoniją, kuria išreiškiama kosminė sąmonė, persmelkianti pasaulio būtį tobula išraiška. Paveikslų ciklo „Kosmogonija“ tapybinėje alchemijoje paveikslo kompozicinė struktūra yra grįsta geometrine sąranga, vedančia į esminių kūrinijos elementų trans- substanciją ir visatos žemėlapį, apibūdinantį kosminę visatos sąmonę. Tapybinės alchemijos simbolikoje dominuoja 4 elementų – ugnies, žemės, oro ir vandens – derinys, o jų suma transmutuoja į 5-ąjį elementą – sunkiai aprėpiamą ir suvokiamą – dvasinę kosmoso sąmonę. Visų geometrinių formų, apibrėžiančių elementus pagrindas yra paslaptis, arba žmogui nesuvokiama matematinė kūrėjo kalba, egzistuojanti ne tik makro- ir mikro- pasauliuose, bet ir menamojoje dvasinėje erdvėje. Kosminė sąmonė yra iš atskirų sąmonės dalių susidedanti didelė ir sudėtinga kosminė visata. Atskiros sąmonės kaip bičių korys susijungia į neaprėpiamus tinklus. Šių švytinčių kosminės sąmonės tinklų pagrindu formuojasi savarankiška dvasinė sąmonė. Mes esame atskiros dalelės, tarsi atomai, bet kartu gebame suprasti visumą ir taip įsijungti į bendrą visa apimančią kūrinijos sąrangą. Žvaigždžių sodų paveikslai pateikia sąmonės vaizdinius, kurie randasi žmogaus viduje. Todėl autorius savo kūrinius ir vadina kosminės sąmonės paveikslais. Kosminės sąmonės ciklo paveikslai gimė kaip atskira paveikslų ciklo „Kosmogonija“ dalis. Ją sudaro įvairaus sudėtingumo žvaigždžių sodų paveikslų ciklas. Jau nuo senų senovės lietuvių kalboje sakoma „turėjau omenyje“. Momuo yra vieta arba anga žmogaus kaukolės viršutinėje dalyje. Momuo padeda išlaikyti esminį ryšį su žmogų supančiu pasauliu, su fizine ir dvasine visata.
Lietuvių mitologija.