„Knygai parašyti užtenka žodžio” C.B.
Kauno m. IX forto muziejaus ekspozicijoje Virginijaus Kašinsko fotografijų paroda yra unikali. Tapytojas menių priemonių pagalba sugebėjo atskleisti prieš 58 metus šioje teritorijoje vyravusia mirties nuojautą. Istorikas sakytų, jog autorius parodė tai, kas vyko su konkrečiais žmonėmis konkrečioje vietos ir laiko atkarpoje. Senas fortas II Pasaulinio karo metais nacių buvo paverstas mirties konvejeriu. Dvi nuotraukos fiksuoja esminius tokio proceso kalėjime momentus. Vienoje – skliautuotas mirties kelias, kuriuo varydavo kalinius sušaudyti, kitoje – irgi koridorius, bet į laisvę. Pro jį vieną kartą slaptai prasiveržė dalis pasmerktųjų. Tokie atvaizdai kuria prasminius rėmus pagrindinei parodos temai. Daugumoje nuotraukų užfiksuotos trumpo stabtelėjimo kraupiame judėjime žymės. V.Kašinskas tarsi palimpsesto restauratorius pateikia vaizdinius ištrauktus iš autentiškų penktosios kameros sienos paviršiaus fragmentų. Likimas lėmė atsitiktinai išlikusiems prie grindų ploteliams ypatingą vietą. Juose 1944m. gegužės mėn.18d. susikoncentravo Prancūzijos žydų etapo dalyvių mintys ir jausmai. Net per karščius stingdančiame pilkšvai melsvame, žalsvame, kartais tarsi apšarmojusiame interjere nuotraukų autorius netikėtai išryškino įvairiais atspalviais prasimušantį į paviršių rausvumą. Tai pirminė carinės tvirtovės vidaus spalva. Despotiškos valstybės prievartos aparato įrenginys (kaip kad karinių burlaivių raudonai dažyti, krauju plūstantiems sužeistiems skirti triumai) jau savo egzistavimo pradžioje buvo užprogramuotas mirčiai. Vėliau sienas nekartą šveitė, gremžė bei perdažė. Todėl giluminį spalvinį pulsavimą joje papildo per sujauktą paviršių slystanti šviesų ir šešėlių kaita. Štai tokias sienas matė ir lietė ką tik atvykę pasmerktieji. Priklaupę jie pradėjo rašyti. Išbrėžti mažučiai žodžiai, skaičiai, simboliai ir piešiniai prie sienų prigludusiems žmonėms, kaip ir mums dabar žiūrintiems į nuotraukas užėmė visą regos lauką. Tai. Kas vyko kameroje buvo siekis atstatyti savo tapatybę ir orumą. Teigdami, jog jie ne numeriai. ne beveidės būtybės suimtieji pasipriešino primestai situacijai. Dalis žmonių saugiau jautėsi įvardindami save kaip kolektyvo dalį. Vieniems jis buvo pasaulietinis ir laikinas („Mūsų 800 prancūzų”). Kai kas pabrėžė savanoriškai pasirinktą dvasinį bendrumą. Apie tai byloja Dovydo žvaigždės. Vienas ženklas atskleidžia užrašiusiojo priklausomybę nedidelei judaizmo sektai. Tiesa, pastarasis, kaip ir lotynų, žydų bei slavų šrifto naudojimas nebūtinai susijęs su skirtingomis kultūrinėmis, religinėmis konkretaus etapo žmonių orientacijomis. Atrodo, kad naikindami senesnius įrašus kalėjimo prižiūrėtojai nepersistengė. Todėl iš įvairių kraštų kilusių bei skirtingu laiku įamžinti sienoje žydų prisiminimai susiliejo ir tapo bendra tautos istorija. Dauguma atvežtųjų užsirašė pagal civilizuotose kraštuose priimtas registracijos taisykles – vardas, pavardė, tikslus adresas ir atvykimo laikas. Kai kas, tarsi kreipdamiesi tik į Dangų įrėžė vien savo inicialus bei monogramas. Vidinę žmogaus būseną išduoda netaisytos įrašų linijos. Išlyginant jų virpėjimą didesnė dalis tekstų brėžta kelis kartus. Tačiau viena kita raidė, kaip streso apimtų žmonių rašysenoje atvirkščia. Atskiri rašai dar sutvirtinti įvairiais, kartais stilingais aprėminimais. Meninės formos vėliau pasirodė neatsitiktinai. Tik atlikę svarbiausią darbą suimtieji bent jau dvasinėje plotmėje galėjo atsipalaiduoti. Tuo pasinaudojo, deja, nedaugelis. Skrupulingai eškodamas V.Kašinskas rado vos kelis daugiau ar mažiau fragmentiškai nupieštas žmogausatvaizdas. Šriftinius tekstus rašiusiems labiausiai rūpėjo turinys. Tik parodo autorius susiedamas juos su aplinka atskleidė meninę pačių įrašų vertę. Žmonių figūrų piešiniuose istorinė pusė ne tokia svarbi. Nežinoma tiksliai niekas iš kalinių dirbo, nei ką vaizdavo. Todėl juos galima vertinti pirmiausiai kaip dailės kūrinius. Išraiškingiausi yra du skirtingų autorių ir nuotaikų darbai. Viename matome beveik visą iš šono pavaizduotą vyrą. Pagrindinį dėmesį piešėjas skyrė galvai, ypač charakteringoms veido profilio detalėms. Panašu, kad tai portretas. Plika galva sietų jį su kaliniais. Jos atlosimas, įvairios, negriežtos, kartais lanksčios piešinio linijos, kai kurių detalių dekoratyvumas kuria ramios, bet pasitikinčios savimi asmenybės vaizdą. V.Kašinskas parinko darbui tolygų apšvietimą ir akcentavo viršutinio dažų sluoksnio spalvą. Dominuoja balzganai melsvai su giluminės rausvos priemaiša ir įrėžtų linijų kraštų baltais atšvaitais koloritas. Dera net ankstesnių sienos valymų pėdsakai – nežymių vertikalių bei horizontalių linijų fone ritmas. Tik fotografijos kraštuose rami nuotaika keičiasi. Kaip smūgis į galvą atrodo viršutinis ištrupėjimas. Apačioje aplinkos tragizmą primena įrašo fragmentas. Antrame atvaizde dramatinė nuotaika vyrauja. Nupiešta tik personažo galva su vos įžiūrimomis apibendrintomis detalėmis. Kietų , dažnai laužytų linijų atvaizdas panyra nuotraukoje į nelygaus paviršiaus spalvų ir šviesotamsinių kontrastų foną. Šie piešiniai – tai tikroji meninė autentika. Ji pagrįsta ekstremaliose sąlygose išlaikyta vidine žmonių vidine nepriklausomybe. Visi rašę ir piešę kaliniai sukūrė sau ir kitiems laiko išbandymus atlaikiusi paminką. Reikėjo tik jį pajausti, nuvalyti dešimtmečių dulkes bei mums parodyti. Fotografijų autorius taip ir padarė.
Menotyrininkas Saulius Mikėnas